2012 m. kovo 16 d., penktadienis
Šaltiniai
1. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka F 369 Jaloveckių giminės dokumentai. Iš R. Jalovecko gauti genealoginiai giminės dokumentai, herbų piešiniai (XIX–XX a.).
2. Dvaro, esančio laikinoje paminklų apskaitoje, genplanas. M 1: 5000. RŽPI - K., 1990. VAA F5, b. 5744(9).
3. Dvaro parko inventorizacijos medžiaga. Paruošė RŽPI. - V., 1989. VAA F5, b. 5913.
4. Paminklosauginė užduotis. Aut. D. Tamulynaitė. - V., 1992. VAA F2, 1556-142.
5. http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=7858
6. Mieczysław Jałowiecki. Na skraju imperium, Czytelnik,
Warszawa, 2000.
7. Mieczysław Jałowiecki. Wolne Miasto, Czytelnik,
Warszawa, 2002.
8. Mieczysław Jałowiecki. Requiem dla ziemiaństwa, Czytelnik, Warszawa, 2003.
9. Mieczysław Jałowiecki. Gaudeamus. Szkice z lat minionych, Wydawnictwo Biblioteki Arkonii, Warszawa, 2002, 2008.
Jaloveckiai
Jaloveckiai - sena rusų giminė, kurios genealoginės šaknys kildinamos iš Perejeslavo kunigaikščių Riuriko giminės, o Jalovickių, Jelovickių pavardė kildinama iš Jelovičių vietovės, kurią kažkada valdė Lucko paviete.
Antanas Jaloveckis (Antoni Borzeniec Jałowiecki 1772–1852) - dvaro įkūrėjas.
Feliksas Jaloveckis (Felix Borzeniec Jałowiecki 1814-1893).
Antanas Jaloveckis (Antoni Borzeniec Jałowiecki 1819–1894).
Bolesław Jałowiecki (1846 - 1917). Karo inžinierius, generolas, Rusijos valstybės Dūmos narys 1906 m. Jo rūpesčiu miestelis buvo apsodintas liepomis ir juodosiomis tuopomis. 1907 m. B. Jaloveckis Vilniuje išleido knygutę lietuvių ir lenkų kalba "Lietuva ir jos reikalai...: tautiškas Lietuvos katekizmas", bendradarbiavo laikraštyje "Litwa". Buvo didžiosios Lietuvos valstybės šalininkas.
Mieczysław Pieriejasławski-Jałowiecki (1876-1963). Gimė Saldutiškyje gruodžio 2 dieną. Vilniuje paruošė piešinių, pieštų akvarele, kuriuose vaizduojama 1500 dvarų, albumą (Po dworach i wsi litewskiej : szkic / napisał Mieczysław Jałowiecki. – Kamien : [s.n.], 1928 (Torun: Pomorska Drukarnia Rolnicza). – 42 s.). Štai kas joje rašoma:"...Był to kraj dziwnie uroczy, a pełen jakiejś średniowiecznej, trochę feudalnej tradycji, kraj starych zamków, romantycznych parków, pięknych charakterów, kraj gdzie nad jeziorami wznoszą się wieżyce wspaniałych świątyń, gdzie wśród zieleni drzew bieleją mury o zdobnej architekturze, kraj w którym luzie wyglądają jakby zeszli ze starych portretów zdobiących ich rodzinne ściany, kraj o atmosferze duchowej tak innej od tego co dziś spotykamy, w którym nie było tego co jest plaga dnia dzisiejszego - nie było nigdy chamstwa, ani duchowego ani towarzyskiego. A przy tej wysokiej kulturze duchowej, trzeźwa praca nad podniesieniem rolnictwa, przemysły, oświaty w kraju."
Antanas Jaloveckis (Antoni Borzeniec Jałowiecki 1772–1852) - dvaro įkūrėjas.
Feliksas Jaloveckis (Felix Borzeniec Jałowiecki 1814-1893).
Antanas Jaloveckis (Antoni Borzeniec Jałowiecki 1819–1894).
Bolesław Jałowiecki (1846 - 1917). Karo inžinierius, generolas, Rusijos valstybės Dūmos narys 1906 m. Jo rūpesčiu miestelis buvo apsodintas liepomis ir juodosiomis tuopomis. 1907 m. B. Jaloveckis Vilniuje išleido knygutę lietuvių ir lenkų kalba "Lietuva ir jos reikalai...: tautiškas Lietuvos katekizmas", bendradarbiavo laikraštyje "Litwa". Buvo didžiosios Lietuvos valstybės šalininkas.
Mieczysław Pieriejasławski-Jałowiecki (1876-1963). Gimė Saldutiškyje gruodžio 2 dieną. Vilniuje paruošė piešinių, pieštų akvarele, kuriuose vaizduojama 1500 dvarų, albumą (Po dworach i wsi litewskiej : szkic / napisał Mieczysław Jałowiecki. – Kamien : [s.n.], 1928 (Torun: Pomorska Drukarnia Rolnicza). – 42 s.). Štai kas joje rašoma:"...Był to kraj dziwnie uroczy, a pełen jakiejś średniowiecznej, trochę feudalnej tradycji, kraj starych zamków, romantycznych parków, pięknych charakterów, kraj gdzie nad jeziorami wznoszą się wieżyce wspaniałych świątyń, gdzie wśród zieleni drzew bieleją mury o zdobnej architekturze, kraj w którym luzie wyglądają jakby zeszli ze starych portretów zdobiących ich rodzinne ściany, kraj o atmosferze duchowej tak innej od tego co dziś spotykamy, w którym nie było tego co jest plaga dnia dzisiejszego - nie było nigdy chamstwa, ani duchowego ani towarzyskiego. A przy tej wysokiej kulturze duchowej, trzeźwa praca nad podniesieniem rolnictwa, przemysły, oświaty w kraju."
Istorija
Arūnas Giraitis
Saldutiškio dvaras minimas nuo XVIII a. pabaigos. Vadintas Stulgiškių arba Šilgudiškio dvaru.
Antanas Jaloveckis (1772–1852) minimas kaip dvaro įkūrėjas.
Dvarui priklausė šie kaimai: Antalamestė, Krivasalis, Plaučiškės, Trinkūnai, Pakievenis, Pavyžintis, Varniškis, Vilkolakis, su 59 žmonėmis.
Dvare buvo didelis sodas (neišlikęs, naujas užsodintas šiaurinėje sodybos dalyje).
Apie rūmus buvo rožių takai - alėjos, kuriuos padvigubindavę prie rūmų buvę veidrožiai.
Saldutiškio dvaro sodybos teritorija
11,9 ha
Pagal 1811 m. surašymą Saldutiškį valdė Martyno Valiulio sūnus Antanas. Martynas Valiulis mirė 1802 m.
Apie 1832-1833 m. Saldutiškį nupirko Antanas Jaloveckis (Antoni Borzeniec Jałowiecki, 1772–1852). Kaip minėjau, XIX-XX amžių sandūroje, dvarą valdė Anelė Vitkevičiūtė ir jos vyras karo inžinierius, generolas Boleslovas Jaloveckis. Čia pas savo tetą 1901-1903 m. bei 1914 m. atvažiuodavo dailininkas, rašytojas, dramaturgas, fotografas, filosofas Stanislovas Ignacas Vitkevičius (Stanisław Ignacy Witkiewicz, 1885-1939).
Saldutiškio dvaras minimas nuo XVIII a. pabaigos. Vadintas Stulgiškių arba Šilgudiškio dvaru.
Antanas Jaloveckis (1772–1852) minimas kaip dvaro įkūrėjas.
Dvarui priklausė šie kaimai: Antalamestė, Krivasalis, Plaučiškės, Trinkūnai, Pakievenis, Pavyžintis, Varniškis, Vilkolakis, su 59 žmonėmis.
Dvaro rūmuose 1919 m. gruodžio 9 d. pietų metu
Iš Jaceko Szulskio kolekcijos
Saldutiškio dvaro parkas yra valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, Kultūros vertybių registre registruotos ir valstybės saugomos kultūros vertybės dalis. Jo plotas – 2,1 ha. Parkas įkurtas XIX a. II pusėje. Pagal savo kompozicines savybes priskiriamas mišrių parkų grupei. Pagrindinis peizažinio planavimo principais sukurtas želdyno masyvas su svetimžemiais egzotiniais medžiais sutelktas centrinėje reprezentacinėje dalyje tarp rūmų ir buv. svirno liekanų (dabar - bažnyčia). Jame auga 22 retų medžių ir krūmų rūšys. Reguliaraus planavimo bruožus atspindi išlikę alėjų fragmentai, skaidę teritoriją stačiakampiais plotais. Parką puošia 150 m ilgio mažalapių liepų alėja, besitęsianti šiaurine dvaro sodybos teritorijos riba, vinkšnos, paprastasis raudonlapis klevas, europiniai, sidabrinis kėnis, pilkasis riešutmedis, maumedžiai ir kt. Fragmentiškai išlikusi alėja pietuose. Yra 4 tvenkiniai, apaugę juodalksniais, gluosniais.Iš Jaceko Szulskio kolekcijos
XIX a. I pusėje pastatomi rūmai (manoma, kad 1830 m.), 1843 m. svirnas (1928 m. jo sienas panaudojus pastatoma Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia).
Nuo 1888 metų dvare laikoma Angelno galvijų banda. XIX a. pab.- XX a. pr. pastatomi ūkiniai pastatai (arklidė 1898 m., tvartas 1898 m., kluonas, ledainė), rekonstruojami rūmai, įkuriamas parkas. Dvaras tuo metu priklausė Anelei Vitkevičiūtei (mirė 1917 m.) ir jos vyrui Boleslovui.
Klasicizmo stiliaus rūmai buvo perstatinėjami, daug kartų keitė savo paskirtį. Veikė apskrities, valsčiaus centras, mokykla. Buvo nuniokoti per Pirmąjį pasaulinį karą. 1918 m. rūmuose įsikūrė revoliucinis komitetas, vėliau - pagrindinė mokykla. 1920 m. rudenį pastate apsigyveno Panevėžio šaulių būrys, kovojęs su lenkais. Būrio vadu buvo Povilas Tyrulis. 1922 m. iš Rusijos grįžęs kunigas Natanas Maciulevičius Saldutiškio dvaro rūmų salėje įrengė koplyčią ir pradėjo laikyti pamaldas. 1923 m. Žemės reformos komisija dvaro rūmus perdavė parapijai. Pastate įsikūrė klebonija. Pirmasis Saldutiškio parapijos klebonas nuo 1924 m. buvo kun. Stasys Švėgžda. Saldutiškio Romos katalikų bažnyčia 1926 m. balandžio 4 d. Popiežiaus Pijaus XI Apaštaline Konstitucija „Lituanorum gente“ priskirta Kaišiadorių vyskupijai. Bažnyčia tapo Saldutiškio dekanato centru. 1938 m. J. E. Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta saleziečiams pasiūlė Saldutiškio parapiją. Saleziečiai, priimdami Saldutiškį, planavo čia įsteigti naujokyną. Pirmuoju klebonu buvo paskirtas kun. J. Gustas (1906-1958), kuris įsikūrė Saldutiškio rūmuose. Jam trumpą laiką talkininkavo kun. J. Žemaitis (1938-1940 m. buvo vikaras). Vėliau darbavosi salezietis kun. J. Frainas. Bolševikų okupacijų metu abu saleziečiai buvo suimti už antitarybinę veiklą (kun. Juozas Frainas 1949 m. ištremtas į Sibirą). Lietuvos Atgimimo laikotarpiu dar trumpą laiką 1986-1987 m. klebonavo salezietis kun. Zenonas Navickas. Jam išvykus, Saldutiškį perėmė Kaišiadorių vyskupija.
Karo metais rūmuose veikė ligoninė. Po karo būstinę įsikūrė stribai. Nuo 1949 metų rūmuose buvo vidurinė mokykla. Vėliau šioje teritorijoje pastatyta mokykla, sudarkiusi dvaro ansamblį. Ją statant nugriauta keletas senų dvaro pastatų (ledaunė ir kt.).
Nuo 1888 metų dvare laikoma Angelno galvijų banda. XIX a. pab.- XX a. pr. pastatomi ūkiniai pastatai (arklidė 1898 m., tvartas 1898 m., kluonas, ledainė), rekonstruojami rūmai, įkuriamas parkas. Dvaras tuo metu priklausė Anelei Vitkevičiūtei (mirė 1917 m.) ir jos vyrui Boleslovui.
Klasicizmo stiliaus rūmai buvo perstatinėjami, daug kartų keitė savo paskirtį. Veikė apskrities, valsčiaus centras, mokykla. Buvo nuniokoti per Pirmąjį pasaulinį karą. 1918 m. rūmuose įsikūrė revoliucinis komitetas, vėliau - pagrindinė mokykla. 1920 m. rudenį pastate apsigyveno Panevėžio šaulių būrys, kovojęs su lenkais. Būrio vadu buvo Povilas Tyrulis. 1922 m. iš Rusijos grįžęs kunigas Natanas Maciulevičius Saldutiškio dvaro rūmų salėje įrengė koplyčią ir pradėjo laikyti pamaldas. 1923 m. Žemės reformos komisija dvaro rūmus perdavė parapijai. Pastate įsikūrė klebonija. Pirmasis Saldutiškio parapijos klebonas nuo 1924 m. buvo kun. Stasys Švėgžda. Saldutiškio Romos katalikų bažnyčia 1926 m. balandžio 4 d. Popiežiaus Pijaus XI Apaštaline Konstitucija „Lituanorum gente“ priskirta Kaišiadorių vyskupijai. Bažnyčia tapo Saldutiškio dekanato centru. 1938 m. J. E. Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta saleziečiams pasiūlė Saldutiškio parapiją. Saleziečiai, priimdami Saldutiškį, planavo čia įsteigti naujokyną. Pirmuoju klebonu buvo paskirtas kun. J. Gustas (1906-1958), kuris įsikūrė Saldutiškio rūmuose. Jam trumpą laiką talkininkavo kun. J. Žemaitis (1938-1940 m. buvo vikaras). Vėliau darbavosi salezietis kun. J. Frainas. Bolševikų okupacijų metu abu saleziečiai buvo suimti už antitarybinę veiklą (kun. Juozas Frainas 1949 m. ištremtas į Sibirą). Lietuvos Atgimimo laikotarpiu dar trumpą laiką 1986-1987 m. klebonavo salezietis kun. Zenonas Navickas. Jam išvykus, Saldutiškį perėmė Kaišiadorių vyskupija.
Karo metais rūmuose veikė ligoninė. Po karo būstinę įsikūrė stribai. Nuo 1949 metų rūmuose buvo vidurinė mokykla. Vėliau šioje teritorijoje pastatyta mokykla, sudarkiusi dvaro ansamblį. Ją statant nugriauta keletas senų dvaro pastatų (ledaunė ir kt.).
Prie dvaro buvo supiltas kelias, vedantis į stotį. Jis pramintas Saldutiškio alėja.
Dvare buvo didelis sodas (neišlikęs, naujas užsodintas šiaurinėje sodybos dalyje).
Apie rūmus buvo rožių takai - alėjos, kuriuos padvigubindavę prie rūmų buvę veidrožiai.
Saldutiškio dvaro sodybos teritorija
11,9 ha
Pagal 1811 m. surašymą Saldutiškį valdė Martyno Valiulio sūnus Antanas. Martynas Valiulis mirė 1802 m.
Apie 1832-1833 m. Saldutiškį nupirko Antanas Jaloveckis (Antoni Borzeniec Jałowiecki, 1772–1852). Kaip minėjau, XIX-XX amžių sandūroje, dvarą valdė Anelė Vitkevičiūtė ir jos vyras karo inžinierius, generolas Boleslovas Jaloveckis. Čia pas savo tetą 1901-1903 m. bei 1914 m. atvažiuodavo dailininkas, rašytojas, dramaturgas, fotografas, filosofas Stanislovas Ignacas Vitkevičius (Stanisław Ignacy Witkiewicz, 1885-1939).
Stanislovas Ignacas Vitkevičius su tėvu apie 1893 m.
Iš Tatrų muziejaus Zakopanėje fondų
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)